Mano miestas turi savo poeziją.
Tik ne parkuose
su gėlėm ir raštuotom gyvatvorėm,
ne fontanų kaskadose
ar paminklų kvartaluose
ir net ne turėkluose iš elegantiško vario.
Mano miestas rašo eiles
traukinių bėgių vingiuose,
greitkelių tiesėse,
prie stotelių,
ant nuspardyto pamato,
piktose grindinio raukšlėse,
ant vandens paviršiaus,
kai parkritęs vaikas prasimuša smakrą
ir šaižiai suklinka.
Mano miestas dainuoja
apie laiką prarastą,
kol sustoję vitrinoje stebim reklamą,
apie skonį šiltą iš vienkartinio puodelio,
apie laikraščio skiautę,
kurią nuo asfalto pakėlę akimis perbėgam,
kad sužinotume, kaip mes gyvename.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2012-12-15 17:01:25
+ spikos komentaru pritariu.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-12-14 22:33:28
labai patiko žvilgsnis į miestą iš kasdienio matmens, tai ką skubėdami pamatom ir jaučiam, kas taip artima ir be ko nebūtų mūsų miesto
Anonimas
Sukurta: 2012-12-14 19:28:06
kažkur girdėta melodija, na ritmika
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-12-14 14:57:52
Pamatyta kitu kampu. Savitas, geras eilėraštis.
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2012-12-14 11:06:04
paprastai, tačiau kažkaip romantiškai rimtumu užkabina-miestietiškai.Šaunu
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2012-12-14 03:09:27
Ačiū, tokį miestą negalima nemylėti.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-12-14 01:31:29
„... akimis perbėgam,
kad sužinotume, kaip gyvename.“
Tikro miesto poezija :)
Taip gyvai...