Mano miestas turi savo poeziją.
Tik ne parkuose
su gėlėm ir raštuotom gyvatvorėm,
ne fontanų kaskadose
ar paminklų kvartaluose
ir net ne turėkluose iš elegantiško vario.

Mano miestas rašo eiles
traukinių bėgių vingiuose,
greitkelių tiesėse,
prie stotelių,
ant nuspardyto pamato,
piktose grindinio raukšlėse,
ant vandens paviršiaus,
kai parkritęs vaikas prasimuša smakrą
ir šaižiai suklinka.

Mano miestas dainuoja
apie laiką prarastą,
kol sustoję vitrinoje stebim reklamą,
apie skonį šiltą iš vienkartinio puodelio,
apie laikraščio skiautę,
kurią nuo asfalto pakėlę akimis perbėgam,
kad sužinotume, kaip mes gyvename.