rymo žvaigždės lengvai sugriuvusios
nasruose apšerkšnijusio miesto,
taip ir aš, išsinėręs iš kūno,
išeinu su naktim susiliesti,
išeinu, kur žmogus žmogui vilkas
pagaląstais dantim mirtį griežia
paširdžiuos taip siaubingai sukirba ––
ir esi tu, žmogau, pats sau priešas
Šit, pirkau pas Dievulį Kalėdas
ir koks velniškai bukas aš senis,
kai Kūrėjas grąžos neturėdamas
man pasiūlė paimti gyvenimą –
sutikau. aš toks liūdnas beprotis,
man tik kilpoje snaigių kyboti
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-12-14 10:58:59
nuostabi trečioji strofa. :)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-12-14 01:03:13
Pabaigos gal kitokios reikėtų...
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-12-13 23:29:38
turi užtaiso:))
Vartotojas (-a): beveidė
Sukurta: 2012-12-13 22:59:46
Gražus...
Vartotojas (-a): Teta_Santa
Sukurta: 2012-12-13 21:40:14
netikėta, bet patiko
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2012-12-13 21:08:25
įdomiai
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2012-12-13 17:12:24
pradžia labai graži, užkabina, tačiau tas vilkas,priešas bukas man teismukiškai skamba truputį.Tačiau sekmės kūrybos reikia visokios
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-12-13 16:50:47
Pabaiga abejotina, nors pats kūrinys sodrus.