rymo žvaigždės lengvai sugriuvusios
nasruose apšerkšnijusio miesto,
taip ir aš, išsinėręs iš kūno,
išeinu su naktim susiliesti,

išeinu, kur žmogus žmogui vilkas
pagaląstais dantim mirtį griežia
paširdžiuos taip siaubingai sukirba ––
ir esi tu, žmogau, pats sau priešas

Šit, pirkau pas Dievulį Kalėdas
ir koks velniškai bukas aš senis,
kai Kūrėjas grąžos neturėdamas
man pasiūlė paimti gyvenimą –

sutikau. aš toks liūdnas beprotis,
man tik kilpoje snaigių kyboti