Kur nušliauši save iškankinęs tursomiegiu,
Leidęs laikui beveiksmiui opėti tarpupirščiuos?
Aplinkos reikalauji atsižvelgti į pomėgius?
Visos tesės ir laisvės gudresnių jau supirktos.
Ar gali pabudėt ir todėl tapti įvykiu —
Koks gi teismas — kad geras esi nieks neliudija?
Kai atoslūgiai — potvyniai žaidžia su syvais,
Kas tavasis finalas, vaikams — tik preliudija.
Kiek takų surišai į minties kietą mazgą?
Kiek sutrupinai riekių iš apytuščio podėlio?
Nebaisu namuose kas vidurnakty brazda,
Jeigu dienos praeina be sąžinės sopulio.
Ar gyvenimas telpa į saują, į sapną?
Taip trumpai prasiblandžius diena vakarėja.
Kažkieno bučinys švelniai laimina kaktą.
Ar turi artimų? Taip, atrodo turėjau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-12-12 19:44:11
Toks gilus iškalbėjimas verčia susimąstyti, pajusti prasmę net nenumanomo.
Autorei puikiai pavyksta kasdienybės žodžiais pasakyti labai daug.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2012-12-12 18:40:53
Kažkieno bučinys švelniai laimina kaktą.
Ar turi artimų? Taip, atrodo turėjau.
...labai patiko...gražus kūrinys...įstabūs žodžiai plaukia iš širdies į širdį...