Padrąsink save, kad atėjo jau laikas —
Bus sulenktą kuprą motyvas ištiesint,
Nuplėšt nuo akių jas bedangstantį raištį,
Ne verta atskirti, kur dumblas, kur — grietinė.

Įtikink save, kad pakilsi ir skrisi,
Nors tvirtina kūnas sunku kad pašliaužti.
Kada išmatuosi gyvenimą visą —
Ne ilgį ir plotį, bet gylį ir aukštį?

Nėra už dabar patogesnės minutės —
Dvejonės dažnai daug tvirtesnės už pančius.
Priversk sukt turbiną net ašarų upę,
Išgirsk skambant himną prie pragaro slenksčio,

Nes viskas bus tavo, ką juslėm paimsi
Ir kiek dar sapnais bei svajonėm pridėsi.
Kas žino, kuris paskutinis bus tvinksnis?
Ne nuovargio venk, bet kratykis pelėsių,

Nes jie dar nemirusį pradeda graužti
Ir tempia už čiupros į būtąjį laiką
Betūnančio kraujas greičiau kad atauštų,
Rytojaus geismu kad esybė nesvaigtų.

Tegul į tave dalgis Giltinės šimpa
Ir kimsta gerklė besmegenio šaipoko —
Minutę panešti lengviau, negu šimtą,
O dar jeigu kuprą kas tiesint išmoko!