Kai gimiau, skambėjo lūpos pranašystė:
Pasakų siūbuojamas žmogus neduš, išliks.
Motinos įaugo žodžiai ir dabar vaikystės
Pasakas it Bibliją sklaidau, nors ne naktis.

Šaukia pelėdžiukas Kiko išsigandęs,
Bet tuoj pat ne jis, o varpas girdis – muša
Dvyliktą. Pelenė skuodžia tartum musę kandus,
Tačiau kurpelė lieka – maršas jau netrukus.

Visi mano princai prakvipę avietėm,
Tiktai šis nespalvotas, nepaliestas pirštų.
Debesies jis dalelę man kruopščiai atriekia,
Kad nė lašas lietaus iš dangaus nepabirtų.

Miegojau rytą saldžiai, nors dangus tabalavo
Viršum mano galvos savo vaikiškom kojom.
Ir girdėjau sapne: plyšo Biblijos lapai.
Bet jau kūrės nauji, dangui „mamą“ kartojant.

Ir sugriuvo braškėdami pasakų tiltai
Ir prakvipo princai pienu (aviečių)...