Nebeklausiu \"kodėl?\" benutylančio kraujo -
Skaisčios kibirkštys snaudžia po apnašu pilku.
Kiek jau metų dėl vietos po Saule kariaujam,
Tarsi pats su pačia namuose nesutilptų?

Lyg erškėčiais šakotųsi mūsų vienatvės,
Kol išgujo ramybę, niūniavimą, juoką.
Į virves nebesiveja kūnų gyvatės,
Mirtinai kad įkirstų belaukiančios progos.

Bekeiksnodami tempiame lūkesčių nešulius.
Užkimau rėkdama, apkurtai beišduodamas.
Išeini, pasilikti maldaujamas, prašomas,
Tarsi atlaidus gavęs ant nervų pagrodamas.

Neilgam. Tuoj sugrįši ramstydamas patvorius,
Lyg svajojau valyt nuo tavęs kelio purvą,
Lyg už lango netirptų abiems vienas vakaras,
Lyg nupirktumei kitą, nuėjęs į turgų.

Aš meldžiuos už tave, nors pristigusi gailesčio
Ir mazgoju tik vandeniu, bet jau ne ašarom,
Nes suvokiu, ant ko šis pasaulis dar laikosi -
Ant aukos, kurią tau atiduodu neprašoma.

\"..ir turte, ir skurde..\" buvo priesaikos žodžiai.
Ar jie reiškia ką nors, jeigu kraujas nutilo?
Atbundu iš letargo, kai šunį sulodai,
Ir einu pasitikt kupros, dusulio, kylos.