Ilgesio žiedas nevysta.
Nerimas sodriai gaivina.
Vis dar gyvas laimės krislas,
Man dovanotas likimo.
Gegužės šalnos pripylė
Pelyno į vynuogės žiedą.
Vien kartūs vienatvės vyliai,
Draugužės godoj bemiegėj.
Paliko rudenį gilų
Vieną ant prarajos krašto.
Nurimusį, tokį tylų,
Numetusį dvejonių naštą.
Ach, prarajos tamsis,
Tuštumos tyla besvorė.
Išbluko žiedų prasmės,
Laukimas toks be norų...
Ražas
2012-12-04 13:58:17
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pasiklydusi_tamsoje
Sukurta: 2012-12-05 18:12:15
nežinau..nežinau. Toks vyriškas, konkretus, be išvedžiojimų. Ar jausminis? Manęs jis nepalietė..Atsiprašau, gal žiemos šalna mano širdį sušaldė:) Skaičiau jūsiškių skanesnių. Šitas ne man.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-12-04 21:21:16
... o liūdesio aš neradau :) Tik ilgesio gijom audžiamą likimo dovaną...
Gyvenimą lyg dovaną...
Anonimas
Sukurta: 2012-12-04 19:48:34
Toks metas, kai noris liūdesį išlieti...
Vartotojas (-a): grafas
Sukurta: 2012-12-04 18:57:29
....o vis dėl to aš noriu palinkėt, pajūst dar kartą pirmą pamatytą snaigę...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-12-04 18:21:06
Negi taip jau blogai? Manau- tai rudens melancholija. O mintys stipriai išsakytos, tiesiog pabrėžtos
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2012-12-04 14:22:34
Paskutinė eilutė - stipri...