Ilgesio žiedas nevysta.
Nerimas sodriai gaivina.
Vis dar gyvas laimės krislas,
Man dovanotas likimo.

Gegužės šalnos pripylė
Pelyno į vynuogės žiedą.
Vien kartūs vienatvės vyliai,
Draugužės godoj bemiegėj.

Paliko rudenį gilų
Vieną ant prarajos krašto.
Nurimusį, tokį tylų,
Numetusį dvejonių naštą.

Ach, prarajos tamsis,
Tuštumos tyla besvorė.
Išbluko žiedų prasmės,
Laukimas toks be norų...