Kam įkyriai, lietau, naktyje barbenai tu į stogą,
Kol paklaikusiom kaimenėm ėmė šuoliuot atsibudusios mintys?
Jos užtiko mane dar nuogesnę, nei nuogą,
Nes be nuovokos, kaip ir į kur jas nuginti.

Čiužinys kaip akmuo ir į virvę suvytą keiksnoju paklodę,
Žliogia prakaitas, antklodė švino net kvėptelt neleidžia.
Kažin kas už langų prie būdos seną kiemsargį lodo?
Pasigirsta iš tvarto giesmė prasiblandžiusio gaidžio.

O ramybė, sapnai? Kūną maudžia lyg būtų kas kūlęs.
Papliūpa žadintuvo ir mintys nukrito negyvos.
Ko, lietau, barbenai? Ne laiku į draugiją man siūleis -
Jau geriau kol keliuos būtum šalto žvalumo užpylęs.

Sutelktom pastangom beriaumojančias pareigas pašeriu
Ir į guolį kniumbu susirietus, bejėgė - kaip kirminas.
Belsk nebeldęs, lietau - per tave aš galvos nebepakeliu,
Nusmengu į sapnus - tartum būčiau šią naktį nugirdyta.