Vienatvės šaltis

Nuo ledo atbrailos
Tau dovanoju
sniego gniūžtę.
Siunčiu ją mintimis
ir magiškais ženklais,
kad jaustumei,
kaip svajos dūžta
žvarbiais kalnynų
vakarais.
Užgrojo pūgos
Mendelsono maršą.
Prisimeni?
Jo klausėmės abu.
Šiandieną man nyku,
baisiausiai šalta
tarp apledėjusių uolų.
Glaudžiu prie lūpų
talismaną,
kurį įdėjai paslapčia.
Žinojai, ką vienatvė
žada:
žmonių šimtai,
o draugo  nebėra
šalia.
Kapsė

2012-11-26 18:34:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2012-11-28 14:10:51

na, ne
ne to lyrikai reikia
čia tiesiog jausmo išsakymas
toks be užuolankų
o dar maršas viską gadina

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2012-11-27 16:03:56

žmonių šimtai, o Jo nebėra...-viską pasako

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2012-11-27 13:53:02

Praplaukė jausmu ...gražiai labai

Vartotojas (-a): beveidė

Sukurta: 2012-11-26 22:28:31

Vienas draugas visada su mumis...

Vartotojas (-a): skroblas

Sukurta: 2012-11-26 21:42:31

Liūdnas, bet vaizdus ir artimas.

Vartotojas (-a): Jazminas

Sukurta: 2012-11-26 20:34:47

Sukapsėjo virpuliukais

Vartotojas (-a): Laima-L@

Sukurta: 2012-11-26 20:25:48

Liūdnokas...