Vienatvės šaltis
Nuo ledo atbrailos
Tau dovanoju
sniego gniūžtę.
Siunčiu ją mintimis
ir magiškais ženklais,
kad jaustumei,
kaip svajos dūžta
žvarbiais kalnynų
vakarais.
Užgrojo pūgos
Mendelsono maršą.
Prisimeni?
Jo klausėmės abu.
Šiandieną man nyku,
baisiausiai šalta
tarp apledėjusių uolų.
Glaudžiu prie lūpų
talismaną,
kurį įdėjai paslapčia.
Žinojai, ką vienatvė
žada:
žmonių šimtai,
o draugo nebėra
šalia.
Kapsė
2012-11-26 18:34:15
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2012-11-28 14:10:51
na, ne
ne to lyrikai reikia
čia tiesiog jausmo išsakymas
toks be užuolankų
o dar maršas viską gadina
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-11-27 16:03:56
žmonių šimtai, o Jo nebėra...-viską pasako
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2012-11-27 13:53:02
Praplaukė jausmu ...gražiai labai
Vartotojas (-a): beveidė
Sukurta: 2012-11-26 22:28:31
Vienas draugas visada su mumis...
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2012-11-26 21:42:31
Liūdnas, bet vaizdus ir artimas.
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-11-26 20:34:47
Sukapsėjo virpuliukais
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-11-26 20:25:48
Liūdnokas...