Nuo ledo atbrailos
Tau dovanoju
sniego gniūžtę.
Siunčiu ją mintimis
ir magiškais ženklais,
kad jaustumei,
kaip svajos dūžta
žvarbiais kalnynų
vakarais.
Užgrojo pūgos
Mendelsono maršą.
Prisimeni?
Jo klausėmės abu.
Šiandieną man nyku,
baisiausiai šalta
tarp apledėjusių uolų.
Glaudžiu prie lūpų
talismaną,
kurį įdėjai paslapčia.
Žinojai, ką vienatvė
žada:
žmonių šimtai,
o draugo  nebėra
šalia.