Kai čia prabunda rytas, saulė dangų maino,
Sveriu viltis, tačiau sutinkamų praeivių
Netikros šypsenos pažįstamoj gatvelėj,
Nenukerpa net siauro liūdesio kraštelio.
Veidai čia svetimi ir šypsenos klaidina,
O liūdesio daigai sprendimą subrandina -
Neprijaukins manųjų žingsnių šitos gatvės,
Kur lyg šešėlis podraug sliūkina vienatvė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-11-21 13:21:33
Geriausia ten, kur gimei ir užaugai, kur gimtos šaknys.Svetur ir saulė kitaip šviečia, ir dangus kitoks. O ką jau čia kalbėti apie svetimus žmones...puikiai išreikšti jausmai
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2012-11-21 09:58:35
Nereikia kęsti vienatvę, o prisijaukinti...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-11-21 08:28:09
Svetur, neįprastoj aplinkoj ypač išryškėja ta vienatvė. Perteikta savaip ir įtikinamai, vaizdžiai.
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-11-21 07:52:32
Kiek mūsų priversti tą vienatvę kęsti.