Ant stalo stiklinė tarp
Manęs ir tėvo kartais
Atrodo kad joj mes
Gyvenam ir dar kažkas
- Tėv, ar girdėjai?
Jis tyli. Tėve, pasikalbam
Kol ligi ligos ir ligi mirties
Tik du paūgėjimai liko
- Jei dabar taip numirt —
Sutilpčiau į pusę stiklinės
Jis stipriai susigūžia lūpą
Prikandęs giliai atsidūsta
Tos raukšlės kaip dievo
Mano pievoj nuliūdusio
- Man nieko neliko.
Pasiskolink manęs mano
Dievo gali jeigu reikia tik
Dar netrupėk dar pabūnam
Jis iškrypusiom rankom
Tuksena stalan aš girdžiu
Kaip jo siela stiklinėj jau šoka.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2014-11-28 07:36:42
Pilnas keliaprasme būtimi ir potyriu. Skaitant nekarta suvirpa.. Giliai ir jautriai.. Lyg adatom į odą iš vidaus. Tėvas visuomet lieka ir palieka dukters sieloje stebuklingumis, sudievintomis dulkėmis, stipriu nematomu ryšiu.
Vienas geriausių skaitytų darbų.
Vartotojas (-a): beveidė
Sukurta: 2012-11-26 23:38:25
:( Praeitas etapas...Skausmingas, daug atimantis, bet su kaupu vėliau apdovanojantis...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-11-18 09:18:35
Mintis labai gera, patiko.
„Tik du paūgėjimai liko"...
„Pasiskolink manęs"...
Šitam kūriniui reikia pilnos skyrybos.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2012-11-17 17:40:29
Gilu. Įdomiai sumąstyta. Bet norėtųsi tikslumo ir akcentų, todėl sudėčiau skyrybos ženklus. Jie tarsi kelio ženklai, nukreipiantys mintis teisingu kelio. Yra puikių metaforų.