Turintys ir mylintys savo tarmę kada nors panūstam ja pakalbėti, atgaivinti. Matant, kad nyksta tarmė, norėtųsi įamžinti ją raštu. – Parašysiu ką nors savo miela tarme!
      Ir jau nuo pirmos eilutės stabdo klausimas – kaip? Kaip perteikti ne tam skirta rašyba originalias savo tarmės ypatybes? Absoliuti dauguma bandančių nueina lengviausiu keliu – rašo bet kaip. Ir kažkas gaunasi!  Gaunasi juokingai iškraipytas tekstas, bet aš girdžiu jame gimtąją tarmę. Ir namiškiai gražiai paskaito, ir kaimynai.
      Gal jau įamžinta tarmės melodija? Deja.
      Tokį užrašą gali perskaityti tik mano tarmę mokantys. Nei pamiršęs savo tarmę, nei kitatarmis – nė iš vietos: vapa nežinia ką. Ir paaiškėja – šitaip rašyti beprasmiška.  Nebent sau – pasižymėti atminčiai, tikintis kada nors tobuliau užrašyti.
      Jei savo tarmę moku, skaitydamas išversiu – tarmiškai paskaitysiu bet ką: Maironį, Vydūną, Puškiną išverstą, Šv. Raštą, civilinį kodeksą... Ir dar suspėsiu skaitydamas, jei reiks, žodžių tvarką pakeisti, dar kokį tarmiškesnį žodelį įterpti. Tai kam kurpti juokingus netaisyklingus tekstus.
      Betgi vis tiek norim kurti tarmiškai, ir neretai pasitaiko gražių eilėraščių, kad ir ne be priekaišto surašytų. Štai Raistinukės 2012-05-25 „Užuraistės“ – ne vien tinklapių, tai Lietuvos masto šedevras. Dzūkavimą įprastinė rašyba perduoda neblogai. Žemaičiavimą – nelabai. Dažniausiai tarmiškus tekstus skaitant erzina prasta rašyba.
      Tokia padėtis paskatino pasidairyti po tarmiškus tekstus. Daugelis autorių stengiasi tų opusų rašybą pagerinti. Vartoja brūkšnelį virš raidės ilgumui žymėti, apostrofus – minkštumui ir kt. Bet nėra sistemos, tai nors tos pastangos tekstą pagerina, to nepakanka.
                 Norėdamas išjudinti stringantį reikalą,  2012-11-09  įkėliau tarmišką eilėraštį „Aukštaitiška baladē“ ir tarmiškos rašybos projektą. Žemiau tuos tekstus kartoju.
      
                  PROJEKTAS
            Tarmės nėra sustingusios kur nors Baranausko, Stanevičiaus laikais. Kaip ir bendrinė, jos pasipildo „moderniškais“ žodžiais. Dabar greičiau sakys „faunēs“, o ne „paunēs“. Bakchas – per sunku, bus Bakas.  Taip pat tarmės daug gražaus ir praranda.
Dėl pragaištingos bendrinės k. įtakos gali būti netikslumų. Ir dėl neištobulintos rašybos. Čia stengtasi pasiekti, kad kitatarmis galėtų bent suprasti, kaip ši tarmė išties skamba, pakenčiamai paskaitytų balsu.
Kiek mačiau, žemaitiškai rašantys to nepasiekia – paskaityti jų tekstus gali tik žemaičiai arba gerokai žemaičių prisiklausę. Reikia tobulinti tarmių rašybas, kad nedaug paaiškinus galėtume tikrą skambesį įsivaizduoti.

Ą, ę, į, ų, ā, ē – ilgieji. Žalininkų balsiai ne 2-jų, o 3-jų ilgumų, dėl  įvairavimų kebloka tai pažymėti. Pvz.,  juokai –  jākai – ā pusilgis, nekenks ir ilgas. Ne visi vienodai ištaria, kartais – ir gretimų sodybų gyventojai.
Čia  žymėta, kur kitatarmis gali klysti.  Apskritai, būdingas balsių ilginimas.  Ilguosius garsus reikia žymėti raidėmis  ą,  ę,  į,  ų  ten, kur tai daroma bendrinėje  kalboje.  Tokio rašto pagrindą žinome, tas pagrindas visiškai galioja ir tarmėse.  Taip parašytas tekstas kitatarmiui skaitytojui iškart daug aiškesnis, ir ilgumas parodomas.
Jei bendrinėje garsas ilgas, o tarmėje trumpas, tai ir rašyti trumpąją.

l‘, n‘, r‘, t‘  –  minkštai; ir kitur būdingas minkštumas. Taip jau mačiau žymint. Negražu, kad taip žymint  žodžio vidury tarpas atsiranda. Galima būtų naudoti, pvz.,  Ň,  ř, Ĭ, ď.    Žymėti kartais būtina: „priryt“ reiškia  „prirytų“, o „priryt‘ “ –  „priryti“.
                          
Ł, ł   –   kietai, kai kur pravartu pažymėti.

_      –   kirčio vieta . „Baladės“  žodyje  „klaidžiaakį“  reikia pabraukti paskutinę a;
genai -  e;
Išdaigās - I didžioji. Nepažymėjus čia galima klysti.

      Dėl pavyzdžio – pagal tokias paprastas taisykles išrašytas eilėraštis,  parašytas žalininkiškai (rākiškėnų):

      AUKŠTAITIŠKA  BALADĒ  
                  
Jau kad preš frontų svietas gėrē
Keturiāsdešim ketvirtais!
Uzbonus faunēs tās nustvėrį
Tai pyłā Bakui, kad inkaist

Jā plikē... net ragan par viršų,
Ar dievā koserēn stačiai.
Ā ānas, biesas asimiřšįs,
Kedenā –  vienų ypačiai, –

Ale ne faunį klaidžiaakį  –
Letuvį laibų nā Kriaunų,
Ar nā Zibolių – teip man‘ sakē...
Jau kad isrietus – pamenu!                

Nā šitā – poryk man‘ – paplitus
Mēlynanosių padeřmē,
Insūnijus, kitus apspitus,
Kaũni ir Skuodi giminē.                          

Ir kur tu beisi – rasì noOSį
Tākių vā keliā vidury.
Kal‘  klaĩki šiteipās? – galvosi.
Ale susgaudyt‘ tai gali:

Taigi Ālimpā, Žemēs genai,
Nā Nagasakiā debesių
Až metų gavį dozį vienų,
Prigimdē nosių tiek baisių.

Kur dainās, kur jākai, aitynēs,
Išdaigās kur linksmai girtų?
Skrepłėti vien balsai, peštynēs, –
Priryt‘ linksmybių apspjautų.                        

Ā Nojus gėrē – nepražuvā,
A gėrē žmonēs ir dēvai,
Kai karā šungrybiā nekliuvā...
– Kaďgi tei būt... Primelavai.  


      Ten dar pridėtas „vertimas“ į bendrinę k. – parodant, kad vertimo problemos beveik tos pačios, kaip ir verčiant iš svetimos kalbos.

      Siūloma sistema vargu begali būti paprastesnė ir lengviau išmokstama. Visi ženklai randami Word, i n s e r t > symbol, beveik visi visiems žinomi. Vertindami galimybes nepamirškime, kad raidės negali duoti to, ką duoda gyvo garso įrašas. Kiekvienam savo. Svarbu, kad „savo“ atliktų kuo geriau.
      Rimti komentarai padėtų spręsti problemas, tobulinti tą rašybą. Pvz., Azaro komentaras pereitame variante – nei į tvorą, nei į mietą. Taigi,  – tik rimti, pasverti, dalykiški –  geranoriški komentarai.