Žmonės sakė, kad jos tėvas prancūzas. Nes jos figūra buvo tokia grakšti. Nes ji buvo tokia elegantiška. Ir nepaprastai mandagi. Nežinau, ar šie bruožai būdingi prancūzams, niekada nesu jų sutikęs. Bet visi taip vaizdavosi. Ir aš. O motina galbūt buvo iš Rusijos. Nežinau, ar rusė. Bet iš Rusijos. Atpažindavau jos saldžius pigius kvepalus. Jie tvoskė į veidą tik priėjus. Nors ir prieidavau nedažnai. Labai nedažnai.
O ją pačią vadino Natalija. Buvau įsitikinęs, kad tai ne tikrasis jos vardas. Tale ją šaukdavo. Bet tik motina. Motinos. Jos ir mano. Skirtumas tik toks, kad jos motina ją mylėjo. Dievino. O mano niekino. Niekad taip ir nesupratau, dėl ko. Niekas man neaiškino. Ir nereikėjo.

Stebėdavau ją iš už didelio aviečių krūmo. Saldaus krūmo. Dažnai nulesiodavau visas uogas, bet tuomet jos dar buvo visai žalios. Ir siaubingai rūgščios. Klūpėjau ant drėgnos žemės. Pavasario žemės. Pirštais braižiau dideliame akmenyje mašinėlės. Viena geltona, viena balta, viena mėlyna... Visos burzgė. Labai burzgė. Bet mažos mergytės skardus balselis vėl suskambo kažkur pievoje. Aš atidžiai įsistebeilijau į jį. Į tą balselį. Netrukus ir mergaitę pamačiau. Pats vadindavau ją rože. Priminė. Rudi plaukai, susisukę galuose, nedaug, tik tiek, kad vietinės bobelės pakuliniais kuodais pramintų garbane. Juodos stiklinės akys. Būtent juodos. Sakoma, juodų akių nebūna. Tik naktį pasigavę rudos. Bet jos akys buvo juodos. Būtent juodos. Žaižaruojančios. Nepaisant to, jos oda buvo balta kaip pienas. Švelni. Dvelkė nužydėjusiomis ievomis ir vėju. Negalėjau atsistebėti, kokia graži mano smulkutė rožė..! Ji buvo su rusva suknele, plazdančia ant kūno. Skrendančia. Stovėjo šalia motinos, semiančios iš šulinio vandenį, ir papūtusi lūputes sukosi ant vienos kojos. Dešinėn... Kairėn... Dešinėn... Pamatė mane. Ir sustojo. Iškišo liežuvį. Paskui įsikibo į motinos sijoną. Gėlėtą. Gėlėtą lyg pieva ankstyvą rytmetį. Mergytė pasistiebus sušnabždėjo kažką moteriškei į ausį. Toji šyptelėjo į niekur ir iškėlė pilną kibirą tyro ir šalto vandens. Tada gurkštelėjo.

Mano ranką suėmusi motina kaip visada buvo pikta ir stipri. Mano motina. Timptelėjusi už marškinių ji pastatė mane. Tada su didžiausiu pamokslu stūmė namų link. Jaučiau, kaip mane tolydžio seka akimis mergaitė ir jos motina. Todėl tik tylėjau, primerkęs akis prieš besileidžiančią saulę ir patempiau lūpą. Tikriausiai net jei jos nebūtų į mane žiūrėjusios, būčiau taip padaręs. O mano motina keikėsi, taip priversdama mane tolti nuo jos kas akimirką.

O naktis tąkart braižėsi apie mano lovos kraštus neleisdama užmigti. Tolimos spingselės pamažu geso, palikdamos tik neišsisklaidantį tamsos spiečių. Juodą spiečių. Aš merkiau akis. Mano staigiai pažadino durų trinktelėjimas ir apšviestas nakties dangus. Ugnies dangus. Motina kryptelėjo pamačiusi mane sėdintį. Sustojo. Išėjo dar greičiau. Aš išsekiau paskui priešindamasis baimei. O jos buvo labai daug. Begalybė. Kone bėgdamas pasiekiau taip mėgtąjį aviečių krūmą. Saldų. Liepsnų liežuviai pynėsi vienas su kitu ir kilo į dangų. Raudoną ugnies dangų. Pamačiau atokiau nuo kitų stovinčią mergytę. Mano rožę. Ji neverkė, ko aš ir būgštavau. Priėjau nerimu. O ji nė nepažvelgė. Žinau, jautė. Bet aš nemokėjau atsakyt. Tik iš padilbų žvelgiau tai į jos paraudusius skruostus, tai į dar raudonesnį horizonto rėžį.

Švito lėtai. Tiesą pasakius, nė negalėjai suprasti, kur saulė, o kur nelaimėlį namą rijančios liepsnos. Palaipsniui viskas rimo. Ugnies karštį pakeitė tvankus dienos aromatas. Iš namo liko nedaug. Tik padūmavę pamatai ir laiptai su turėklais. Aš ten ir įsitaisiau. Nežinau, kiek dienų ten vienas stebeilydavau į aukštyn kylančias pievas. O vieną kartą, dar aukščiau visų nulinkusių aukso klodų, išniro Natalija. Talė. Mano rožė. Tuomet jai buvo apie dešimtį metų, tačiau plaukai buvo ne ką ilgesni negu kitados.
- Grįžau, - jos lūpos buvo prisigėrusios vyšnių. – Mama liepė. Norėjo. Tikriausiai jau žinai.
- Taip, girdėjau, - melavau. O, kaip aš mėgdavau meluoti! Mėgau melą. Jo šilkinį šydą, kurio nepraskleisdavo lengvas pietryčių vėjas, užsimesdavau ant akių pats sau. Taip gyventi buvo lengviau. Ir aš tuo mėgavaus. Kritau žemyn į save, vis dažniau tyliai sujaukdamas manyje glūdinčių sielų mintis.
Ji atsirėmė į turėklus. Ir mes stovėjome tyloje, nežiūrėdami vienas į kitą, tik į besileidžiančios saulės ištęstus mudviejų šešėlius ant vešlios žolės.
Taip stovėdavom kasdien. Be žodžių susitardavom čia ateiti anksti ryte. Auštant. O išeidavom jau gerokai sutemus. Kone kiekvienąsyk tik tylėdavom, nes nežinojau, kuo galėčiau ją nustebinti. Ji irgi.

Tądien pylė. Šiltas, pavasario prisigėręs lietus plovė nebebaltus medžius. Mudu stovėjome pievoje, pilnoje dūzgiančio žydėjimo, nurimusio tik šiandien, o gal tiesiog negirdimo per lietaus pirštų badomos žolės vaitojimą. Natalijos plaukai dar labiau susisuko, o akyse žvilgėjo nematoma laimė. Aš irgi buvau laimingas. Tačiau savo jausmus mokėjau slėpti taip pat gerai, kaip ir meluoti, todėl tik kreivu šypsniu lydėjau ją. Tačiau Natalija nesišypsojo. Maži lietaus lašeliai ir didelis, milžiniški lašai krito jos lūpomis tolydžio nutekėdami smakru.
- Nuostabu, ar ne? – ji sustojo atlošdama galvą dangui. Atsakymo nelaukusi nubėgo tolyn, palikdama mane ataskaitai su lietumi ir jo nenuplautomis mintimis. Dar esančiomis mintimis.

O tada karštis nuvilnijo žeme ir išblėso. Šaltas vasaros vakaras dar tūnojo pasislėpęs už debesų, tačiau žinojau, netruks ateiti. Ji stovėjo nugara į mane ir dėliojo žvilgsnį toli horizonte. Lėtai stojausi ir įsitvėriau turėklo. Tamsūs dažai nuo jo jau buvo bebaigią nusilupti.
- Žinai, aš tave vadinu rože. Tu man kaip rožė, - vienu atsikvėpimu iškošiau tylutėliai, tačiau, mano nuostabai ji išgirdo. Ir atsisuko.
- Nekenčiu rožių, - ramiai ramiai ištarė. Vėliau truputėlį primerkė akis prieš vakarėjantį dangų ir laukė lyg ir pasiaiškinimo. O aš nebuvau toks stiprus. Tylėjau. Ir daugiau niekad ji nebebuvo mano rožė. Nenorėjau, kad savęs nekęstų.

Buvo siaubingai šalta. Žolės nelingavo, jas aptraukęs vanduo buvo sustingęs į bereikalingą svorį. Kaimelis mūsų dešinėje prilygo dideliam rūko debesiui, pakibusiam virš nenušienautų pievų. Ji pūtė gyvastį į raudonus savo pirštus ir šypsojo, taip tykiai, jog galėjai manyti, angelas. Ant laiptų nedrįsau sėsti, storas sueižėjęs sniego sluoksnis su plutele ant viršaus buvo pirmesnis. Natalija dar vis glaudė alkūnes prie laibo liemens ir vis dar šypsojo. Nemanau, kad nuoširdžiai. Jaučiau, kaip kelnės prisitraukia šalčio, O jos kojos po ilgu sijonu buvo visiškai nuogos. Pasiūliau eiti, bet ji pasakė, jog namo nenori. Žinojau, kodėl. Paėmiau jos sustirusią ranką, tekinas pasileidau link to rūko, kurį mačiau tolumoje.

Kasdien vis daugiau barbeno po mano langu žolės į sieną, ir vis ilgiau budėdavau lovoje. Naktys, pavasario kupinos naktys, buvo tylios, ramios, švelnios, pilnos garsų ir melodijų. Natalija, matyt, pavasario apžavų nesuviliota, vis klaidžiodavo numirusiomis gatvėmis braukdama pėdas per numindžikuotą grindinį. Kai aš nebeiškenčiau ir patraukiau paskui ją, lietus plakė dangų vienišoj nakty. Jaučiau, kaip monotoniškas lengvų žingsnių aidas skubėjo į tamsą ir aš pasileidau tekinas. Kai pagaliau ją pavijau, atgręžiau priešais save, apkabinau, jau buvo bešvintą. Ji sukūkčiojo, tačiau trumpai. Visai trumpai. Tada timptelėjo mano sutįsusią ranką ir nuvedė prie upelio. Atsisėdau ant pušies šakų, kurias dar prieš savaitę skalavo drumzlinas upelio vanduo, ir pasirėmiau smakrą delnais. Natalija įbrido iki kelių į ledinį vandenį, šniokščiantį sielos krioklį, ir atsigrįžo veidu į mane. Šypsniu palietė sužvarbusias mano blauzdas ir sušnabždėjo:
- Nedrįstu, dar nedrįstu. Išdrįsiu. Tiki? Išdrįsiu.
Ji nelaukė atsakymų anei kitų klausimų, iškėlė kojas, rausvas nuo povandeninio vėjo, ir nuskubėjo namo. Aš likau.

Ilgai tatai netruko. Savaitę, dvi. Gal mėnesį. Tali, mano Tali, atbėgo uždususi nuo oro tyrumo ir akimis mane tempė paskui. Iki upelio. Buvo saulėta, tačiau šalta, o ji su viena raukiniuota suknele, basa, plaukus atmetusi atgalios, akys žiba, o lūpos stipriai sučiauptos, užrakintos, įkalinti žodžiai sukasi aplinkui. Išsigandau to balto chaoso ir paskubinau žingsnį. Susiėmiau už kelių ir sėdaus ant žolės, ką tik prasikalusios. Žalios žalios. Žinojau, buvau įsitikinęs, kad i išdrįs, šįkart tikrai išdrįs, ir to bijojau. Bandžiau ją šaukti, tačiau ji tik šypsojo, baimingai gniauždama suknelės kraštus ir brisdama gilyn į tamsų šaltą vandenį. Maudytis dar buvo gerokai per anksti. Vanduo glostė jos liemenį, grakštų liemenį. Kiek jis pasikeitė per tuos metus... Jai jau ėjo septyniolikti metai, nešdami paskui visą naštą.
- Tali, - šūktelėjau. Tačiau ji jau buvo panirus. Neišniro, tik jos suknelės padurkai mirguliavo paviršiuje. Užgniaužiau kvapą keletui akimirkų bandydamas dingti kartu, pranykti, skristi, skristi, kristi... Dar kartą užmerkiau akis. – Tali, Tali, aš tave myliu, Tali...