Kaip sėklą
Ilgesį sėju
Į suartas savo rankas.
Kai sudigs ir užaugs,
Kai sunoks
Mano ilgesio varpos,
Jas pirštais iškulsiu,
Delnų girnom
Grūdus sumalsiu,
Užminkysiu
Ir širdies krosny
Juodą ilgesio duoną
Iškepsiu.
Pasotinusi
Save ir visus,
Trupiniais vilties paukštę
Prisijaukinsiu,
Kad per žiemą
Badu nesušaltų,
Kad zylute
Spurdėtų už lango...
Kartu ilgesingai
Pavasario lauksim.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): beveidė
Sukurta: 2012-11-23 23:20:21
Nuostabios eiles...
Vartotojas (-a): Pienių Bitė
Sukurta: 2012-11-15 22:06:22
Man gražiai persiskaitė :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-11-15 15:57:16
lauksim, būtinai lauksim...Aš, turbūt jau labai susenusi. Na, niekaip neįsivaizduoju tų suartų rankų...Nesakau, kad negražu, bet tokių dirbtinų metaforų nepripažįstu. Jūs jau man atleiskit
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-11-15 11:08:06
Tikrai kartu, ilgesingai pavasario lauksim
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2012-11-15 10:45:04
Trupiniais vilties paukštę
Prisijaukinsiu,
Kad per žiemą
Badu nesušaltų,
Kad zylute
Spurdėtų už lango...
Kūrinėlis labai mielas, grakštus kaip paukštė.