Kaip sėklą
Ilgesį sėju
Į suartas savo rankas.
Kai sudigs ir užaugs,
Kai sunoks
Mano ilgesio varpos,
Jas pirštais iškulsiu,
Delnų girnom
Grūdus sumalsiu,
Užminkysiu
Ir širdies krosny
Juodą ilgesio duoną
Iškepsiu.
Pasotinusi
Save ir visus,
Trupiniais vilties paukštę
Prisijaukinsiu,
Kad per žiemą
Badu nesušaltų,
Kad zylute
Spurdėtų už lango...

Kartu ilgesingai
Pavasario lauksim.