Nutrenkęs žalią žalčio karūną,
Meldžiu užrūstintą Dievą.
Jam gremžiu senąją aisčių runą
Akmeny, atridentam į rėvą.
Gal dar spėsiu šiandien į Krėvą,
Kur Kęstutį į kilpą kabina.
Apie Tėvynės gynėją ir tėvą
Draugai su priešais pasakas pina.
Taip lietuviškai miršta senolis,
Netaręs Jogailai nė žodžio.
Vienas Algirdas — rūstusis brolis —
Iš dausų senį vienišą guodžia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-11-14 23:32:28
žiūrint iš šalies:
turinys pakenčiamas, bet rimas primityvus: daiktavardis su daiktavardžiu, veiksmažodis su veiksmažodžiu... Antroje strofoje šlubuoja ritmas. Pagal pasikaustymą ir apsiskaitymą autorius galėtų rašyti geriau. :)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-11-14 19:32:04
... tą akmenį iškart pamačiau... ir sustojau...
Pamąstymui kviečiančios eilės.
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-11-14 15:23:53
Prie tokios temos galima ir plačiau prisiliesti
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-11-14 12:24:17
Geras. Ir didikai miršta...