Nutrenkęs žalią žalčio karūną,
Meldžiu užrūstintą Dievą.
Jam gremžiu senąją aisčių runą
Akmeny, atridentam į rėvą.

Gal dar spėsiu šiandien į Krėvą,
Kur Kęstutį į kilpą kabina.
Apie Tėvynės gynėją ir tėvą
Draugai su priešais pasakas pina.

Taip lietuviškai miršta senolis,
Netaręs Jogailai nė žodžio.
Vienas Algirdas — rūstusis brolis —
Iš dausų senį vienišą guodžia.