Įklimpsti savyje ir šaukiesi tamsos, kad skaudėtų,
Visos venos kad džiūtų, kaip netektys įsčiose džiūna,
Kad tyla užsitrauktų ir koštų tik permerkti lietūs,
Kai nelieka į ką priaugint nealsuojantį kūną.
Kad žinotum tik tiek, kiek užtenka išauštant nebūti,
Kiek atsiveria durų be užrakto jokio ar ženklo,
Išvaduok nuo savęs nugenėtas mintis, kaip rugpjūtį
Išvaduoja vėsa nuo ugnies, bet vien to neužtenka.
Nenutyla naktis, tik prasiveria skausmas ir gelia,
Be sapnų užsimerkia dangaus, vyzdyje sutalpintas,
Jau seniai nesiskaido smulkutės likimo ląstelės
Į tave ir mane. Laiko celėje miršta žibintai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-11-14 23:01:30
labai giliai įsiskverbia ir pasilieka
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-11-14 19:18:15
Šitoks gilus pajautimas, kad net „šaukiesi tamsos, kad skaudėtų"...
Autorė žvelgia plačiai ir giliai. Eilės labai paveikios.
Anonimas
Sukurta: 2012-11-14 17:12:19
Šiurpuliais kūnu nubėgo Jūsų eilėraštis...
Labai patiko.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-11-14 17:01:08
Meistriškai.
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2012-11-14 16:53:13
super. prisijungiau vien tam kad pakomentuociau. labai sužavetas!
Anonimas
Sukurta: 2012-11-14 15:54:39
sukrečiantis grožis... ačiū
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2012-11-14 09:14:12
Nors ir raižantis, bet vis tiek gera skaityti.