Įklimpsti savyje ir šaukiesi  tamsos, kad skaudėtų,
Visos venos kad džiūtų, kaip netektys  įsčiose džiūna,
Kad tyla užsitrauktų ir koštų tik permerkti lietūs,
Kai nelieka į ką priaugint nealsuojantį kūną.

Kad žinotum tik tiek, kiek užtenka išauštant nebūti,
Kiek atsiveria durų be užrakto jokio ar ženklo,
Išvaduok nuo savęs nugenėtas mintis, kaip rugpjūtį
Išvaduoja vėsa nuo ugnies, bet vien to neužtenka.

Nenutyla naktis, tik prasiveria skausmas ir gelia,
Be sapnų užsimerkia dangaus, vyzdyje sutalpintas,
Jau seniai nesiskaido smulkutės likimo ląstelės
Į tave ir mane. Laiko celėje miršta žibintai.