Už stiklo skilusio jau girdis sniegenos,
Dangus rieškutėmis į vėją gręžiasi,
Pro šalį žingsniai, properšos be miego,
Vėl plečias vyzdžiuose būtasis
Gal laikas, gal tik jausmo išnaros,
Gal delno linijos kraujuoja sukeistos,
Seniai išėjom ten, iš kur negrįžtama,
Gal per ilgai, per amžinai užtrukom.
Šermukšnių rožiniuos pamiršom poterius,
Tik lūpos gliaudosi per tirštą sniegą,
Nemokam skaudžiai laukti ir žiemoti,
Alsavime viens kito pasiliekam.
Ir persergam visais jausmais, kol tylime,
Kol noksta sniegenos už lango praviro,
Mes nemeluojam, tik pergreit pražylame
Viens kito ilgesiu prisisapnavę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-12-24 20:49:28
O man pati pabaiga viską vainikuoja - super.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2012-11-14 18:39:04
geras
man pirmas ir trečias posmai sodriausi
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2012-11-09 20:26:21
Mes nemeluojam, tik pergreit pražylame
Viens kito ilgesiu prisisapnavę. labai!
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-11-08 20:20:11
Labai vaizdžiai perteikiamas jausmas.
... ir kokia tiesa: „persergam visais jausmais, kol tylime"...
:)
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2012-11-08 14:27:58
Jaukiai skaudi būsena,
ilgesys, užrakintas sniegenos nokime.
Skaitai ir mėgaujiesi, ačiū.
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2012-11-08 10:53:51
Gražiai, vaizdžiai prabilta apie žmogišką ilgesį, meilę.
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-11-08 08:19:39
Stipru
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-11-07 23:19:17
Stiprus konkursinis darbas.