Už stiklo skilusio jau girdis sniegenos,
Dangus rieškutėmis į vėją gręžiasi,
Pro šalį žingsniai, properšos be miego,
Vėl plečias vyzdžiuose būtasis

Gal laikas, gal tik jausmo išnaros,
Gal delno linijos kraujuoja sukeistos,
Seniai išėjom ten, iš kur negrįžtama,
Gal per ilgai, per amžinai užtrukom.

Šermukšnių rožiniuos pamiršom poterius,
Tik lūpos gliaudosi per tirštą sniegą,
Nemokam skaudžiai laukti ir žiemoti,
Alsavime viens kito pasiliekam.

Ir persergam visais jausmais, kol tylime,
Kol noksta sniegenos už lango praviro,
Mes nemeluojam, tik pergreit pražylame
Viens kito ilgesiu prisisapnavę.