Pilkašvinė siena

Santrauka:
Iš netikėtai atrastų fantastinės apysakos (1987) apmatų
Vaido veidą svilina sausas šaltukas. Keistai atvėsęs ir plaučiams skaudus oras spaudžia ašaras pavargusiose akyse. Tauralaukio aukštuma skendi grafitinėje prieblandoje. Atrodo, kad nykumoje visas pasaulis prarado šviesą, šilumą, garsą, laiko pojūtį... Gal ir sąmonę...
Vaidui prieš akis kaleidoskopu pramirga pastarieji dvidešimt penkeri metai: šviesūs ir viltingi, skaudūs ir tragiški, perspėjantys ir – jokia galybe nebeatšaukiami.

*  *  *

... Daugiatūkstantinės minios padėka Laisvės saulėtekiui. Ant Medvėgalio („Mes galim!“) kalvos susirinkusieji jaučia vienas kito petį, alkūnę, delnus, o degančios akys ryžtingai žvelgia viena kryptimi – giedriame rytų horizonte tekančios saulės link. Aplinkui plevėsuoja daugybė dieviškų spalvų vėliavų – meilė, gyvenimas, tikėjimas! Pagaliau taip ilgai lauktasis Rasų rytmetis! Pirmasis jau laisvoje šalyje...
... Masinės Apsivalymo apeigos. Tūkstančiai savanorių pasiryžėlių, vilkinčių lino marškinius ir sukneles, abipus tilto brenda palydėti jūron skęstančią saulę. Sūriu vandeniu šlakstomi smilkiniai, kakta, krūtinė, plaunamos akys. Skambant kanklėms unisonu aidi maldos-priesaikos žodžiai, išplukdomi ąžuolų ir rūtų vainikėliai su plevenančiomis liepsnelėmis. Lyg Paukščių Takas būtų nusileidęs į vasaros Baltiją...
... Išardyta krašto atominė pabaisa – laimi Saulės energija ir sveikas protas. Tiesa, pergalė truks ne ilgai: slaptųjų planų radiacija ima genėti nieko neįtariančios tautos gretas...
... Miestų centruose per kelis aukštus iškyla įvairiomis spalvomis raibuliuojantys naujųjų – dvasinių! – tironų ekranai, įkyriai peršantys savinauda grįstą gerovę („Kiekvienas sau, už save ir tik dėl savęs!“). Tauta patiki rojumi gimtajame krašte. Auga pirmoji klaikiai materialėjanti karta. Suklesti nevaržomumo kultas, o vyresnėlių išmintis, giminių tradicijos ir amžius skaičiuojantys papročiai niekinami...
... Kiekvienas, pradėjęs gyventi tik sau, nepritaria, kad būtų įvesta laikina Gėrio diktatūra suvešėjusiems blogiukams tramdyti. Nebaudžiamumas duoda pirmuosius vaisius: niekinami tikrosios laisvės šalininkai pasirenka savanorišką tremtį svetur, kad ten palaukti trečios atgaivos gimtinėje. Deja, blogėja padėtis ir svetimuose kraštuose. Ten gimusi karta jau nemato tikslo aukotis istorinei Tėvynei...
... Didžioji bėda smogia netikėtai ir negailestingai, nepalikdama jokios galimybės gelbėtis sutelktomis jėgomis. Ir Vaido aplinkoje – bendradarbiai, kaimynai, giminės, artimieji – nebelieka nė dienos be skaudžios netekties: širdis, smegenys, vėžys... Laidotuvės supaprastėja iki kasdienybės vaizdinių. Pagaliau visuomenėje suprantama, kad neišvengiamai artėja diena X...
... Ją pasitikti (ir galbūt pergyventi?) Vaidas iš jūrinio konteinerio pasigamina sau paskutinę prieglaudą. Vandens talpos, medus, džiuvėsiai, šilta apranga ir apavas, higienos skyrius... Metalinį būstą atsigabena ant Tauralaukio aukštumos. Apačioje – neramiai žiburiuojantis uostamiestis. Ramiai pasitinka rytmetį, kai pasaulį praryja tiršta (lyg pragaro smala!) tamsa, kai viską užvaldo spengianti tyla, – spragteli patikimo dangčio spyna. Mano, kad toje tyloje ir tamsoje išbūta mažiausiai tris paras. Iliuminatoriuje tamsai ėmus pilkėti, ryžtasi pasižvalgyti...

*  *  *

Apačioje nujaučiamai tebedunkso Klaipėda.
Galima įžiūrėti tik aukštuminių pastatų, amžių sandūroje tapusių uostamiesčio simboliais, kontūrus. Bet kas tai? Jie lyg sparčiai tirpstančios žvakės leidžiasi, plonėja, nyksta ir... išsisklaido! Tamsiai pilka vakarų padange ima sklisti vis labiau kraujuojantys violetiniai ratilai. Pietų horizontas netikėtai pakyla, o iš šiaurės ima artėti aukšta pilkašvinė siena... Geriau įsižiūrėti nebeleidžia ašarojančios akys.
Vaidas instinktyviai pasisuka konteinerio – savo paskutinio prieglobsčio pusėn. Negali patikėti, kad ši kažkokia beformė krūva – tai jo buvusi prieglauda, ir tik dabar įsisąmonina, kad dieną X visos žmogaus sukurtos dirbtinės medžiagos privalės subirti į pradinius jų elementus. Gęstanti sąmonė dar bando ieškoti atsakymo į smegenis vis gręžiantį klausimą: „Ką tie majų žyniai buvo sužinoję iš atlantų?“        


1987 gruodis
Klaipėda
Vlabur

2012-11-07 13:59:13

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2013-01-27 15:27:09

Godai. Gal priimkite lietuvišką fantastikos sampratą – kas būtų, jei nebūtų taip, kaip yra! – ir viskas Jums atsistos į savo vietas. Nebūtinai logiškas ;-)

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2012-11-22 20:57:34

Dėkui, Arnoldai, už galimybę vėl prisiminti veržlias (puldinėjimo nuo fantastikos prie Atgimimo ir vėl atgal!) dienas. Manau, kad tas aukso „amžiukas“ labiausia pamalonino A.Medalinską ;-)

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2012-11-17 23:36:01

Įdomus kūrinys. Panašia tema Lietuvoje parašyta labai nedaug. Išimtis - panašių sąsajų turinti J.Mėčiuvienės miniatiūra, kurią buvau publikavęs viename savo mėgėjiškame leidinyje, kur autorė dėstė savo įžvalgas apie tautos ateitį, tiesa, gerokai optimistiškesnes. Tavasis kūrinys visai kitoks. Jame esama disutopijoms būdingų niūrių atspalvių ir debesėlių. Tačiau tai visiškai negadina teksto. Antra - kūrinys, nors ir trumpas, tačiau talpinantis labai daug ką. Jame dėstomos mintys beveik visos virtusios pačia tikriausia tikrove. Visumą vertinu teigiamai, juolab, kad lietuviškos fantastikos niekada nebuvo ir nebus per daug.

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2012-11-09 09:35:46

Įžvalgiai, įstabiai taikliai apie tautinės savimonės peripetijas... Paskutinė pastraipa kūrinį apibūdina, manyčiau, ne tiek kaip fantastinę, kiek kaip mistinę apysaką kol kas.
Pagalvojau, jei ... visos žmogaus sukurtos dirbtinės medžiagos privalės subirti į pradinius jų elementus, tai iš kur ta pilkašvinė siena?.. Turėtų viskas, kas materialu (net ir pradiniai elementai...), išnykti. Kiek žinau, fantastika mėgsta logiką;).
Bet, jei į tą pilkašvinę sieną susigers viskas, kas antimaterialu, tada taip, toli siekianti fantastika, kuri, pasirodo, pildosi savo laiku...
Įdomu.

Anonimas

Sukurta: 2012-11-08 13:56:52

įžvalgos stulbina, fantazija beribė ..
„Lyg Paukščių Takas būtų nusileidęs į vasaros Baltiją...“

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2012-11-07 22:36:44

Pradžioje pagalvojau - kur ta fantastika? Juk čia besivystanti mūsų realybė, apie mūsų jaunąją visuomenę su jos materialiu supratimu, besivystančiu egoizmu. Įtikinama pabaiga.

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2012-11-07 14:31:31

Nedėkinga fantastų dalia: neatspėsi ateities – pašieps, atspėsi – liksi kai kam priešu. Todėl neberašau.

Vartotojas (-a): anamcara

Sukurta: 2012-11-07 14:17:23

pradžia mane įtraukė, o pabaiga įtikino :)