Pilkašvinė siena

Vaido veidą svilina sausas šaltukas. Keistai atvėsęs ir plaučiams skaudus oras spaudžia ašaras pavargusiose akyse. Tauralaukio aukštuma skendi grafitinėje prieblandoje. Atrodo, kad nykumoje visas pasaulis prarado šviesą, šilumą, garsą, laiko pojūtį... Gal ir sąmonę...
Vaidui prieš akis kaleidoskopu pramirga pastarieji dvidešimt penkeri metai: šviesūs ir viltingi, skaudūs ir tragiški, perspėjantys ir – jokia galybe nebeatšaukiami.

*  *  *

... Daugiatūkstantinės minios padėka Laisvės saulėtekiui. Ant Medvėgalio („Mes galim!“) kalvos susirinkusieji jaučia vienas kito petį, alkūnę, delnus, o degančios akys ryžtingai žvelgia viena kryptimi – giedriame rytų horizonte tekančios saulės link. Aplinkui plevėsuoja daugybė dieviškų spalvų vėliavų – meilė, gyvenimas, tikėjimas! Pagaliau taip ilgai lauktasis Rasų rytmetis! Pirmasis jau laisvoje šalyje...
... Masinės Apsivalymo apeigos. Tūkstančiai savanorių pasiryžėlių, vilkinčių lino marškinius ir sukneles, abipus tilto brenda palydėti jūron skęstančią saulę. Sūriu vandeniu šlakstomi smilkiniai, kakta, krūtinė, plaunamos akys. Skambant kanklėms unisonu aidi maldos-priesaikos žodžiai, išplukdomi ąžuolų ir rūtų vainikėliai su plevenančiomis liepsnelėmis. Lyg Paukščių Takas būtų nusileidęs į vasaros Baltiją...
... Išardyta krašto atominė pabaisa – laimi Saulės energija ir sveikas protas. Tiesa, pergalė truks ne ilgai: slaptųjų planų radiacija ima genėti nieko neįtariančios tautos gretas...
... Miestų centruose per kelis aukštus iškyla įvairiomis spalvomis raibuliuojantys naujųjų – dvasinių! – tironų ekranai, įkyriai peršantys savinauda grįstą gerovę („Kiekvienas sau, už save ir tik dėl savęs!“). Tauta patiki rojumi gimtajame krašte. Auga pirmoji klaikiai materialėjanti karta. Suklesti nevaržomumo kultas, o vyresnėlių išmintis, giminių tradicijos ir amžius skaičiuojantys papročiai niekinami...
... Kiekvienas, pradėjęs gyventi tik sau, nepritaria, kad būtų įvesta laikina Gėrio diktatūra suvešėjusiems blogiukams tramdyti. Nebaudžiamumas duoda pirmuosius vaisius: niekinami tikrosios laisvės šalininkai pasirenka savanorišką tremtį svetur, kad ten palaukti trečios atgaivos gimtinėje. Deja, blogėja padėtis ir svetimuose kraštuose. Ten gimusi karta jau nemato tikslo aukotis istorinei Tėvynei...
... Didžioji bėda smogia netikėtai ir negailestingai, nepalikdama jokios galimybės gelbėtis sutelktomis jėgomis. Ir Vaido aplinkoje – bendradarbiai, kaimynai, giminės, artimieji – nebelieka nė dienos be skaudžios netekties: širdis, smegenys, vėžys... Laidotuvės supaprastėja iki kasdienybės vaizdinių. Pagaliau visuomenėje suprantama, kad neišvengiamai artėja diena X...
... Ją pasitikti (ir galbūt pergyventi?) Vaidas iš jūrinio konteinerio pasigamina sau paskutinę prieglaudą. Vandens talpos, medus, džiuvėsiai, šilta apranga ir apavas, higienos skyrius... Metalinį būstą atsigabena ant Tauralaukio aukštumos. Apačioje – neramiai žiburiuojantis uostamiestis. Ramiai pasitinka rytmetį, kai pasaulį praryja tiršta (lyg pragaro smala!) tamsa, kai viską užvaldo spengianti tyla, – spragteli patikimo dangčio spyna. Mano, kad toje tyloje ir tamsoje išbūta mažiausiai tris paras. Iliuminatoriuje tamsai ėmus pilkėti, ryžtasi pasižvalgyti...

*  *  *

Apačioje nujaučiamai tebedunkso Klaipėda.
Galima įžiūrėti tik aukštuminių pastatų, amžių sandūroje tapusių uostamiesčio simboliais, kontūrus. Bet kas tai? Jie lyg sparčiai tirpstančios žvakės leidžiasi, plonėja, nyksta ir... išsisklaido! Tamsiai pilka vakarų padange ima sklisti vis labiau kraujuojantys violetiniai ratilai. Pietų horizontas netikėtai pakyla, o iš šiaurės ima artėti aukšta pilkašvinė siena... Geriau įsižiūrėti nebeleidžia ašarojančios akys.
Vaidas instinktyviai pasisuka konteinerio – savo paskutinio prieglobsčio pusėn. Negali patikėti, kad ši kažkokia beformė krūva – tai jo buvusi prieglauda, ir tik dabar įsisąmonina, kad dieną X visos žmogaus sukurtos dirbtinės medžiagos privalės subirti į pradinius jų elementus. Gęstanti sąmonė dar bando ieškoti atsakymo į smegenis vis gręžiantį klausimą: „Ką tie majų žyniai buvo sužinoję iš atlantų?“        


1987 gruodis
Klaipėda
Vlabur