ir kai meldžiau
lašelio tikrovės
ant mirties išdegintų lūpų,
manęs nebuvo pasigailėta
o paskui ateina laikas, negailestingas laikas,
žinoma,
kada tiesa tampa nebeįdomi, nereikalinga
ir nebeturinti jokios reikšmės,
tuščia arba nenešanti krūvio
tiesa, kuri negali būti nei gailestinga,
nei be gailesčio, žinoma,
čia viskas kitaip
o tos tiesos apie pasaulio tuštybę
ir blizgesį jau visos žinomos seniai
ir kada pakyla noras postringauti
arba užlipt sakyklos sostan,
pirmiausia reiktų žvilgtelt
arba atgal ir pasitikslint,
ar nenukrito angelo sparnai,
ir judesiu lyg tai tarp kitko
pasitaisyti nimbą
negražiai pasvirusį
o gal ir kilstelt
dvasingumą
nusileidusį
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): borušė
Sukurta: 2012-11-08 08:06:31
Ačiū. :)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-11-07 19:09:26
Pradžia gana įtaigi, stipri.
... tik gal galima ir be „žinoma"...
Antroje kūrinio pusėje mintis išblaškyta.
Norisi, kad Autorė dar sugrįžtų prie darbo... :)
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-11-07 16:35:16
Tie du arba arti vienas kito ar tikrai reikalingi
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2012-11-07 14:59:17
„ateina laikas viską prisiminti...“ – pirmojo posmo (ir tuo pačiu viso kūrinio) esmė.
Vartotojas (-a): Manęs čia nėra
Sukurta: 2012-11-07 14:46:34
pirmas stulpelis pasirodė stiprus. visa kita, mano nuomone, nebereikalinga.