ir kai meldžiau
lašelio tikrovės
ant mirties išdegintų lūpų,
manęs nebuvo pasigailėta
o paskui ateina laikas, negailestingas laikas,
žinoma,
kada tiesa tampa nebeįdomi, nereikalinga
ir nebeturinti jokios reikšmės,
tuščia arba nenešanti krūvio

tiesa, kuri negali būti nei gailestinga,
nei be gailesčio, žinoma,
čia viskas kitaip

o tos tiesos apie pasaulio tuštybę
ir blizgesį jau visos žinomos seniai

ir kada pakyla noras postringauti
arba užlipt sakyklos sostan,
pirmiausia reiktų žvilgtelt

arba atgal ir pasitikslint,
ar nenukrito angelo sparnai,
ir judesiu lyg tai tarp kitko
pasitaisyti nimbą
negražiai pasvirusį

o gal ir kilstelt
dvasingumą
nusileidusį