Šluostydama prakaitą spoksau į bėgimo takelio monitorių ir, vos pamačiusi ten įsižiebiant magiškąjį penketą, puolu mažinti greitį. Eidama į sporto centrą rezgiau planus apie penkioliką kilometrų, pradėjusi bėgti suapvalinau skaičių iki dešimties, o galiausiai pasitenkinu tik penkiais. „Nobody ever regrets working out“, – net ši frazė šiandien negelbėja. Tačiau baigusi bėgimo seansą puolu prie svarmenų ir kitų gudrių aparatų. Už vieno iš jų įžvelgiu kaimyno figūrą:  išlenda viena koja, po to kita, vėl pasislepia, pasirodo ranka, pasislepia, vėl koja. Ach, apsimeta, kad nepastebi. Prieš kelias savaites ginčyjomės su vyru dėl poreikio treniruotis ne vienam. Buvau apšaukta asocialiu padaru. Dabar tikrai matau, kad jis buvo teisus – manęs šalinasi net kaimynai, nors aš su jais maloniai pasisveikinčiau. Įdomu, kur prasideda ir kur baigiasi socialumo sąvoka?
     Pamenu, vakar į virtuvę lyg pamišusi įšuoliavo dukra: „Mama, mama, greičiau! Greičiau!” Keista, kiek kartų tokiais atvejais spėja apsisukti mūsų smegenys… „Ten žvėrys! Kažkokie žvėrys!” – „Gal šunys?“ – bėgdama į balkoną bandžiau rasti paaiškinimą. Bet pasirodė, kad ji buvo teisi – pievelėje tarp daugiaaukščių lakstė trys išsigandusios stirnos. Vargšės, bandydamos pasislėpti nuo akių, vis suko ratu, tačiau mums visas jų šokis buvo kaip ant delno. Taip dabar ir su mano kaimynu, tik nesuprantu, ar stirna esu aš, ar jis.
     Tiesa, tas kaimynas... Net ir jį kažkada buvau įsimylėjusi. O kur jau ne – aš gi net stalo koją galiu įsimylėti. Savo romane rašiau: „Mokėjau įsimylėti, bet dar neišmokau mylėti.“
     Tai va. Ir vėl. Glostau savo vyrą, o galvoju apie kitą. Žinau, kad neilgai – tai tik peršalimas, na, turint mintyse, kad peršąlu vieną kartą per trejus metus, įsimylėjimas man šiek tiek rimtesnė liga. Infekcija. Bet gal apsieisiu be antibiotikų. O jei prireiktų, niekas man čia jų neparduos, teks keliauti į Lietuvą. Ir ten jau tikrai pasveiksiu, nes Lietuvoje niekas neįsimyli be priežasties.
     Apskritai, anksčiau net nebūčiau patikėjusi, kad meilės ligos gali kankinti tokius senius kaip aš.
     Keturiasdešimt. Iki šiol pamenu savo tėvų keturiasdešimtmetį – net du baliai: vienas su draugais, kitas su giminėm. Mano svainis pernai irgi pompastiškai atšventė savąjį. O prieš mėnesį buvau dar viename rimtame keturiasdešimtmetyje – ne juokas... Suskubau pranešti visai savo šeimynai, kad aš pati pageidauju tik ramybės. „Man nereikia nieko!“ – užtikrinau.
     Gal per anksti? Nes vos ne kasdien ėmiau regzti pratęsimus. Kad ir šiandien, kai vyras nusipirko nuostabų megztinį, o aš pasiūliau: jei nori padaryti man dovaną, šis drabužis visai tiktų. Be to, prieš kelias dienas kalbėjom, kad jis galėtų paremti mano romano išleidimą. Ach, tai tikrai būtų pati didžiausia dovana! Nors... man juk dovanos nereikalingos. Ai, čia ne kas kita, kaip grynas nesusipratimas – kalbame, kad knyga būtų visai puikus sprendimas – turėtume visiems artimiesiems kalėdinių dovanų. Tai palauk – čia dovana man ar kažkam kitam? Kitaip tariant, dovanočiau sau galimybę nebesirūpinti kalėdinėmis dovanomis. Gal ir visai protinga?