Saulės rezginį, žodžiais atidaužtą,
Siūlau tau su drugeliais sudeginti.
Urnos tyli aukojimo ištiktos,
Nepajėgios stabdyti ar raginti.
Tarp dantų sopę sprūstančią girgždinu
It nuo kelio žvyrą kramtydama.
Koks galingas paniekintas kirminas —
Nepaspringsta valdovą berydamas.
Iš atodūsių skeliamos kibirkštys —
Be pavasario šitas žiemojimas.
Apsirengsiu ryte odą išvirkščią —
Juk ne šiaip sau kadais dievagojaisi.
Jeigu keiki, turėk, ką užkeikęs.
Kur drugiai? Pelenai jų atšalo.
Tu į rezginį saulės pataikei,
Ir altorius pavirto į stalą
Trupiniuotą ir plutom apmėtytą,
Ne vašku — ėdalais aptaškytą,
Kur voliojas gyvenimo liekanos
ir kur mudu dorojam viens kitą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2012-11-04 09:49:17
Sopė didelė, reikės tarp dantų ją girgždint ilgai. Linkiu ir toliau neprarasti ryžto, kūrybingumo.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-11-04 09:17:51
Skauduliais prasiveržiančios kasdienybės iškalbėjimas: gyvas, tikras, nesumeluotas... ir pajaučiamai stiprus.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-11-03 23:42:15
Skausmingai išjausta... Įdomiai.
Vartotojas (-a): teide
Sukurta: 2012-11-03 21:37:33
įdomus, stiprus ir mistiškas kūrinys