Saulės rezginį, žodžiais atidaužtą,
Siūlau tau su drugeliais sudeginti.
Urnos tyli aukojimo ištiktos,
Nepajėgios stabdyti ar raginti.
Tarp dantų sopę sprūstančią girgždinu
It nuo kelio žvyrą kramtydama.
Koks galingas paniekintas kirminas —
Nepaspringsta valdovą berydamas.
Iš atodūsių skeliamos kibirkštys —
Be pavasario šitas žiemojimas.
Apsirengsiu ryte odą išvirkščią —
Juk ne šiaip sau kadais dievagojaisi.
Jeigu keiki, turėk, ką užkeikęs.
Kur drugiai? Pelenai jų atšalo.
Tu į rezginį saulės pataikei,
Ir altorius pavirto į stalą
Trupiniuotą ir plutom apmėtytą,
Ne vašku — ėdalais aptaškytą,
Kur voliojas gyvenimo liekanos
ir kur mudu dorojam viens kitą.