Balti balandžiai lesa mano liūdesį.
Paglosto jaukūs jų prisilietimai.
Plytelių tarpuose žolė nurudusi,
O vėjas blaško lapą ir kankinasi.
Dar saulės trupinių likučiai mėtosi,
Ant laiptų išsijodami tik prieblandą.
Kreivi šešėliai slepiasi turėkluose
Ir tveria vakarui jo slaptą prieglaudą.
Stiklinės tolumos ir baikščios tylumos,
Ir vakaro betikslis prieraišumas...
O gal klajoklės sielos ir nemylimos
Tarp lapų sukasi tarytum dūmas?
Balti balandžiai lesa mano ilgesį:
Neramų norą kilti ir nuskristi,
Kur rudenio dvasia tokia aptingusi
Dėlioja saulės paskutinį šypsnį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Leonas
Sukurta: 2012-11-04 19:26:50
Na, kodėl pirmam punkteliui pritruko „rašalo,“- a..?
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-11-04 16:26:39
Labai patiko.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-11-03 12:32:30
Ir aš perskaičiau kaip dainą...gražiai perteikiat jausmus
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-11-03 11:46:01
ir vėl: tik dainuoti tokį tekstą...
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-11-03 08:12:39
Geras ir labai, man patiko
Anonimas
Sukurta: 2012-11-03 06:22:39
Gražia versme išsilieja, dvelkteli rudeniu... gera skaityti
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2012-11-03 01:21:42
Ir vakaro betikslis prieraišumas - jaukiai pasakyta.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-11-03 00:36:21
Na, labai vaizdžiai ir dainingai Autorė nutapė šitą vakarą...