Balti balandžiai lesa mano liūdesį.
Paglosto jaukūs jų prisilietimai.
Plytelių tarpuose žolė nurudusi,
O vėjas blaško lapą ir kankinasi.

Dar saulės trupinių likučiai mėtosi,
Ant laiptų išsijodami tik prieblandą.
Kreivi šešėliai slepiasi turėkluose
Ir tveria vakarui jo slaptą prieglaudą.                        

Stiklinės tolumos ir baikščios tylumos,
Ir vakaro betikslis prieraišumas...
O gal klajoklės sielos ir nemylimos
Tarp lapų sukasi tarytum dūmas?            

Balti balandžiai lesa mano ilgesį:
Neramų norą kilti ir nuskristi,
Kur rudenio dvasia tokia aptingusi
Dėlioja saulės paskutinį šypsnį.