Na ir kas, kad aukštai, jei aplinkui vienatvė,
Įsipynus į pilkas šakas?
Ji, tamsesnė už žemę ir už rudenio naktį,
Surakina nuleistas rankas.
Surakina rankas, užgesina akis,
Rausvos lūpos nuvysta bevertės,
Neužklys, nepabels į užkaltas duris
Senas laiškas nuo laiko pageltęs.
Laimės paukštė – ne kėkštas, prie tavęs neatskris,
Jai nereikia greit gendančio peno,
Ji tik ten, kur aukojasi širdžiai širdis,
Kur žmogus ne tik sau vien gyvena.
Tiktai už vienatvę daug stipresnė viltis,
Ją kiekvienas savy gali rasti...
Ir matai, kaip nubėga šviesos spindulys,
Sudraskydamas rudenio naktį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-11-01 22:55:17
Gražūs, taiklūs žodžiai... o tas šviesos spindulėlis toks viltingas...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-11-01 20:31:11
Laimės paukštė ...
Ji tik ten, kur aukojasi širdžiai širdis,
Kur žmogus ne tik sau vien gyvena.
Tikrai taip. Viskas iš gyvenimo... Taiklu.
Vartotojas (-a): valerijaaa
Sukurta: 2012-11-01 14:23:51
gražus, kasdienybės pilnas...
Vartotojas (-a): kristyan
Sukurta: 2012-11-01 11:59:55
Ilgesingas, ūksmingas, patrauklus, nepaisant senų įvaizdžių, gana gerai surimuotas.