Na ir kas, kad aukštai, jei aplinkui vienatvė,
Įsipynus į pilkas šakas?
Ji, tamsesnė už žemę ir už rudenio naktį,
Surakina nuleistas rankas.

Surakina rankas, užgesina akis,
Rausvos lūpos nuvysta bevertės,
Neužklys, nepabels į užkaltas duris
Senas laiškas nuo laiko pageltęs.

Laimės paukštė – ne kėkštas, prie tavęs neatskris,
Jai nereikia greit gendančio peno,
Ji tik ten, kur aukojasi širdžiai širdis,
Kur žmogus ne tik sau vien gyvena.

Tiktai už vienatvę daug stipresnė viltis,
Ją kiekvienas savy gali rasti...
Ir matai, kaip nubėga šviesos spindulys,
Sudraskydamas rudenio naktį.