Debesys užvynioti ant lazdų ir dar ragaujami, tai lyg cukraus vata ;) Nuolat ragaujamas saldumas apkarsta. Užkopt į kalnus verta, bet siūlyčiau po to nusileisti, dar iki baltai, baltai... Keiti žanrą? Kodėl gi ne, vykęs darbas.

Kad žmogaus siela būtų tokia skaisti ir tyra kaip ši viltis... Gražiai jausmingai perteikta.
Kita vertus —

kopiam į kalną
prabusti... virš debesų
amžinas sniegas

Kristyan kritiką priimu ir tikrai apie įsižeidimą net minties nebuvo, "aukštyn" gal ir vertėtų atsisakyti - jis tikrai nieko nepriduoda, o pabaigos norėtųsi man, nors pirmame variante jos norėjau atsisakyti, bet "baltai, baltai" man čia būtinas, man asmeniškai, tie baltai pražilę plaukai.Aplamai, smagu, kai po kūriniu vyksta diskusija, tai pagyvina svetainę.

Kristyan pastebėjimas geras — verta atsisakyti „mes" ir „aukštyn".
Bet pabaiga būtinai reikalinga :)

Kritiką reikia mokėti priimti. Įsižeisti nedera.

Gal ir aplamai rašyti nieko nevertėtų, juk žmogus - logiškai mąstantis individas ir statantis kalnus, į kurios pats nebesugeba įlipti, ir tik kada nors, o tai būtinai įvyks - jis užkops į tuos kalnus, ir tada bus viskas visvien, tada, kai plaukus apsnigs - baltai, baltai...

piešime pirštais...
:)

tai jau tikrai, Giedre!

Tik neskubėkite. Kalnai nuo to tik aukštesni būsią.

Puiku, bet paskutinio posmo nedėčiau, išmesčiau "mes", "aukštyn", nes kur dar galima iškelti, vietoj antrojo "ir" rašyčiau "o".