Sielos grotos iš skausmo aprasojo
Po pilna dangaus akim.
Nerimas ir neviltis greta kovojo –
Palaužt mane ir nusitempt naktin.
Stipresnis aš buvau už tamsią pusę –
Neleidau ugniai sielos pasiglemžti,
Paimt mane. Paskui juk nesiskųsi,
Paleidęs pavėjui tau duotą lemtį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2012-10-31 13:47:13
Prastas rimavimas. Tokiu atveju geriau išvis nerimuoti ir sąmoningai to vengti. Prastas ir pats teksto turinys - praktiškai nieko nepasakai, kas skaitytojui turėtų būti svarbu. Jausmai kovoja, tau sunku, bet tarytum esi stipresnis ir juos nugali, o štai paskutinės eilutės kažkodėl viską suplaka ir neaišku kodėl veikėjas lieka nusivylęs, kodėl jis turėtų būti nepatenkintas laimėta kova. Ir dar visgi nelabai ką tekstui duoda paskutinėse eilutėse perėjimas į kalbėjimą antru asmeniu.
Manau tai yra pasirašinėjimas sau, bet vargu ar vertas publikavimo, kadangi sunku rasti prasminę ar bent estetinę vertę.