Kalba medžiai nebylio kalba,
Šakom lyg pirštais žodį sudėlioja.
Tik mums suprasti nevalia,
Ką šimtamečiai ąžuolai byloja.
Ko verkia liepos rudenio nakty,
Ką pasakoja beržas broliui uosiui?
Ir ką eglaitės šnabžda nevilty,
Išgirdę pažadus svyruoklio gluosnio?
Ko rauda pušys gintaro sakais?
Kiek netekčių, tikėjimo ir meilės,
Ir virpulio vis dar jaunos širdies,
Kaštonų takas niekad neatskleis.
Jie iš toli, tiek žmonės negyvena.
Dėlioja maldą nebylio kalba.
Ką po langais senelio klevas šneka,
Deja, anūkai mūsų nesupras.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-10-26 23:05:53
Deja, kiekvienai kartai savo vertybės, todėl ir nelabai suprantam vienas kitą.
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-10-26 22:16:24
Tokia kartų kaitos dalia
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-10-26 19:43:34
Anūkai daug ko nesupras. Bet ar mes supratom savo senelius?
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2012-10-26 13:30:50
geras ir labai jautrus. Smagu tokius skaityti.
Anonimas
Sukurta: 2012-10-26 12:43:05
kažkaip ne taip pabaigta.