Kalba medžiai nebylio kalba,
Šakom lyg pirštais žodį sudėlioja.
Tik mums suprasti nevalia,
Ką šimtamečiai ąžuolai byloja.

Ko verkia liepos rudenio nakty,
Ką pasakoja beržas broliui uosiui?
Ir ką eglaitės šnabžda nevilty,
Išgirdę pažadus svyruoklio gluosnio?

Ko rauda pušys gintaro sakais?
Kiek netekčių, tikėjimo ir meilės,
Ir virpulio vis dar jaunos širdies,
Kaštonų takas niekad neatskleis.

Jie iš toli, tiek žmonės negyvena.
Dėlioja maldą nebylio kalba.
Ką po langais senelio klevas šneka,
Deja, anūkai mūsų nesupras.