Aš šiandien nieko neveikiau, tik vaikščiojau po mišką.
Po kojom lapai, rodėsi, kalbėjo,
Kad čia, ant žemės, daug šilčiau ir jau pamiršo viską,
Kaip supo juos aukštai užklydęs vėjas.
Bandžiau suprast kažkokią slaptą mintį:
Kodėl gamta juos taip gražiai nudažė?
Gal taip už rudenį, kad laikas, laikas skinti,
Papuošdama spalvom, be žodžių atsiprašė?
Toks keistas jausmas, keistas metų virsmas —
Prarandame, jog vėl iš naujo rastum.
Būties du poliai — gyvybės tiltas,
Kad žemė ją per amžių amžius tęstų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-10-26 23:01:45
toks gyvas gamtos pajautimas ir šviesūs pamąstymai...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2012-10-26 19:53:10
Tai būdinga mūsų platumoms, tarkim, koks nors havajietis tokio tipo eilių nerašytų. Čia šiaip - pamąstymas. Gražūs žodžiai, prasmingas eilius.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2012-10-26 18:23:35
Skroblo eilės visada mane žavi, tai gyvas gamtos ir žmogaus susilietimas, eiliukai visada dvasingi, dvelkia šiluma ir švelnumu.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-10-26 11:54:01
Toks keistas jausmas, keistas metų virsmas -
Prarandame, jog vėl iš naujo rastum.
Viltingai apie rudenį...