Aš šiandien nieko neveikiau, tik vaikščiojau po mišką.
Po kojom lapai, rodėsi, kalbėjo,
Kad čia, ant žemės, daug šilčiau ir jau pamiršo viską,
Kaip supo juos aukštai užklydęs vėjas.

Bandžiau suprast kažkokią slaptą mintį:
Kodėl gamta juos taip gražiai nudažė?
Gal taip už rudenį, kad laikas, laikas skinti,
Papuošdama spalvom, be žodžių atsiprašė?

Toks keistas jausmas, keistas metų virsmas —
Prarandame, jog vėl iš naujo rastum.
Būties du poliai — gyvybės tiltas,
Kad žemė ją per amžių amžius tęstų.