Kaleni geniu minutes
Taką plakančiai širdžiai,
Mindama keteras aštrias,
Ten, kur vėjas vėlę virkdė,
Kad statūs bedugnės krantai
Baltu džiaugsmu sužydėtų,
Nyktų raukšlės, kurių neradai,
Ant veidų, vargu dulkėtų.
Skrupulingai skaičiuoji laiką
Skambančiais bažnyčių varpais,
Mintimis iš juoko vaiko
Statydama tiltą liūdesiui praeit.
Savo akis paverti lūpom
Aštraus skausmo pajautimui,
Kai pūslėtom rankom supam
Saldžiosios meilės gimimą,
Urną grįžusiam šešėliui
Amžinų žvaigždžių platybėj.