žiovauja rytas, lietus groja stogais, medžių šakos žiūri į paukščių žvaigždyną.
kažko trūksta, kažko nebėra — upė sustingo už tilto.
į voratinklius vėjas surinko lapus, bitės skrydį — į avilio landą.
žolėje dar rasa — nekantrus ilgesys išvarpė veidą kaip vagą.
-
žiovauja rytas, kažkur erdvėje prasilenkė mūsų kometos...
Medis
2012-10-14 08:48:50
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-10-15 12:12:41
žinoma, kad žiovauja rytas po rinkiminės nakties...
Anonimas
Sukurta: 2012-10-14 21:08:53
gražiai aprašyta)
Vartotojas (-a): lūpdažis
Sukurta: 2012-10-14 20:44:33
saunios personifikacijos :)
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-10-14 10:58:54
Geras rytas :)
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-10-14 10:30:07
Vaizdingais poetiniais fragmentais būčiai apmąstyti ir išraiškinga rudens ryto ramybė, ir būsena — amžinas ilgesys to, ko nėra...
medžių šakos žiūri į paukščių žvaigždyną > daug apsako ir gražu.
Vartotojas (-a): Grėjus
Sukurta: 2012-10-14 10:20:42
Rytas gal ir žiovauja, bet eilėraštį skaitant žiovulys tikrai neima :) patiko
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-10-14 10:18:34
Puikus eil. ...nekantrus ilgesys išvarpė vagelėmis veidą...