žiovauja rytas, lietus groja stogais, medžių šakos žiūri į paukščių žvaigždyną.
kažko trūksta, kažko nebėra — upė sustingo už tilto.

į voratinklius vėjas surinko lapus, bitės skrydį — į avilio landą.
žolėje dar rasa — nekantrus ilgesys išvarpė veidą kaip vagą.
-
žiovauja rytas, kažkur erdvėje prasilenkė mūsų kometos...