Aš negaliu tavęs nekęst ar nemylėti,
Ne mano širdžiai tokia didelė kančia —
Kai sieloje vis siaučia kandžios vėtros,
O širdyje tokia tiršta, tiršta migla!

Aš negaliu pakelti tavo skausmo —
Jau tegu bus čionai vien spengianti tyla!
Manoji laimė baigia vėl subliūkšti,
Ir pavargau jau vėją gaudyt laukuose.

Aš myliu! Aš juk taip be proto myliu!
Tave, pasauli mano, kaip tada,
Kada pabudus rytą saulė kėlės,
O danguje skambėjo nemari daina.