Tu taip arti,
kaip neatėjęs vakaras,
rasos vėsa mintis nuprausęs...
Kalbu
ir žodžių ištartų klausausi,
kurie su vėjais tolyje klajoja,
bet širdį randa laukiančią
to vieno šilto meilės atgarsio,
tos paprastos trumpos akimirkos,
kurios galia jausmais atsiveria...
Ir kvepia smilgos saujoje —
tu taip arti,
kad tirpsta debesys,
išbyra smėlis pro pirštus,
o pamiškės svajingos laumės
už mudviejų šešėlio slepiasi...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-10-06 18:55:36
Stiprus darbas
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-10-06 17:12:17
Puikiai apie artumas...
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2012-10-06 15:43:29
Pradžia iš tiesų įtikinama.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-10-06 07:41:36
„Tu taip arti,
kaip neatėjęs vakaras..." :)
Šiltai ir jausmingai atsiveriama.