Tu taip arti,
kaip neatėjęs vakaras,
rasos vėsa mintis nuprausęs...
Kalbu
ir žodžių ištartų klausausi,
kurie su vėjais tolyje klajoja,
bet širdį randa laukiančią
to vieno šilto meilės atgarsio,
tos paprastos trumpos akimirkos,
kurios galia jausmais atsiveria...

Ir kvepia smilgos saujoje —
tu taip arti,
kad tirpsta debesys,
išbyra smėlis pro pirštus,
o pamiškės svajingos laumės
už mudviejų šešėlio slepiasi...