Nesirūpink, tai tik mano dienos suskubo į žiemą,
Ten, kur skonis grynesnis šermukšnio, artumo ir kraujo.
Vyzdžių briaunom bandau sukarpyti raudonį ir nieko,
Tik atšipę peiliukai. Turbūt ponas dievas juokauja
Taip įbrukęs į dešinę rožinį spaliui užmelsti,
O kairėn kastuvėlį — iškast kas po rudeniu gelia.
Jei suuodžia atoslūgiai dūmus, tepakerta gaisras,
Jei tyliau bus negu po lietaus, netylėki, būk geras
Ir kantrus, nekalbėt apie tai, kaip slanksteliais parsrūva
Mano šlapdribos. Stiklo peiliukai, laukimas ir rūdys.
Ar išlikti įmanoma buvo? Tikriausiai, nebuvo.
Tiktai dienos į žiemą ir niekas jau to nepaliudys.
Pelkė
2012-10-04 13:33:03
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-04-13 12:47:15
Grįžtu į autorės eilėraščius atbuline data ir vis ... grįžtu.
Vartotojas (-a): Vytautė
Sukurta: 2012-11-08 22:09:25
Linkiu Jums išleisti knygą
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2012-10-05 11:22:17
Tamprus iki galo.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2012-10-04 22:27:59
Stipriausias yra vidurinis kūrinio posmas. Gal dar ir pirmasis. Neblogi įvaizdžiai, perteikiantys mintis.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-10-04 22:14:09
Labai stiprus pajautimas.
Ypatingai veikia sugretinti „Stiklo peiliukai, laukimas ir rūdys."
:)
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2012-10-04 19:50:35
Aštrūs peiliukai...
Anonimas
Sukurta: 2012-10-04 17:12:00
Dievas. O kodėl niekas nepaliudys? Perskaičiau ir galiu paliūdinti, bet ne nuliūdinti :))
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-10-04 14:11:30
Aštriai pjaunantys ne tik peiliukai, bet ir vaizdiniai. Pasiekė iki gyvuonies.