Nesirūpink, tai tik mano dienos suskubo į žiemą,
Ten, kur skonis grynesnis šermukšnio, artumo ir kraujo.
Vyzdžių briaunom bandau sukarpyti raudonį ir nieko,
Tik atšipę peiliukai. Turbūt ponas dievas juokauja

Taip įbrukęs į dešinę rožinį spaliui užmelsti,
O kairėn kastuvėlį — iškast kas po rudeniu gelia.
Jei suuodžia atoslūgiai dūmus, tepakerta gaisras,
Jei tyliau bus negu po lietaus, netylėki, būk geras

Ir kantrus, nekalbėt apie tai, kaip slanksteliais parsrūva
Mano šlapdribos. Stiklo peiliukai, laukimas ir rūdys.
Ar išlikti įmanoma buvo? Tikriausiai, nebuvo.
Tiktai dienos į žiemą ir niekas jau to nepaliudys.